Monday, 6 July 2015

Mažmožiai

Kartais gerai yra tai, kad nenutinka nieko blogo. Juk kai pagalvoji, kokie dėkingi mes turėtume būti už tas dienas, kai rodos nieko nevyksta. Ankščiau maniau, kad jos nuobodžios. Dabar man tai pačios geriausios, ramybės dienos.
Kai tenka atsidurti skausme ar kažkas didelio netikėto įvyksta, supranti kokie yra vertingi tie momentai, kada viskas yra tiesiog gerai. Mes nežinome ne tik to kas bus rytoj, bet ir to kas bus už valandos. Tik viliamės, kad viskas bus kaip buvę. O kas, jei ne?
Mes kuriame sąlygas laimei, sakydami, kad tik esant tam tikroms situacijoms galim būti laimingi. Tik kažką pasiekę, kažką turėdami, kažkam išsipildžius. Tačiau mieliasia laimė yra iš nieko. Tiesiog laimė be jokios apčiuopiamos priežąsties. Laimė, kurios nesukelia kažkokios išorinės sąlygos. Tokia laimė, kurios jos negali atimti.
Tuomet imi vertinti net ir mažiausias dovanas. Pastebėti nedidelius dalykus. Nebereguliuoji pasaulio, nebandai jo pritaikyti pagal savo norus. Tiesiog priimi, padėkoji ir džiaugiesi.
Nes tai dar viena diena, kada neįvyko nieko blogo, skaudaus ar didelio. Ir tai yra laimė. Kitiems galbūt taip labai nepasisekė.

Sunday, 21 June 2015

Venecija

Miestas ant vandens, vingiuotomis gatvelėmis. Jei ne turistai, pasijustum nukydęs į praeitį. Ypač jei atsikeli anksti ryte, kol visi dar miega. Jokių mašinų, o kiekvienas pastatas pasakoja istoriją. Žuvies formos pusiasalį galima išmaišyti nuo žiaunų iki uodegos.  Ne tik sausuma, bet ir vandeniu. Tačiau už gondolas mane labiau domino mažos valtelės, skrodžiančios kanalus. Venecijoje net nereikia žemėlapio. Čia smagu pasiklysti ir atrasti ką nors netikėto bei žavaus. Ir dar galima skaičiuoti tiltus. Jų čia turėtų būti 400. O kiekvieną kampą norisi fotografuoti. 
Beje idomu, kad kaukės ankščiau buvo naudojama ne pasislėpti, o atvirkšiai lygybei palaikyti. Tam, kad skirtingų luomų žmonės galėtų netrukdomi bendrauti. Nors nelabai aišku, kuo jos galėjo padėti? Gi rūbai tai vistiek skyrėsi. Na, bet jei jau taip sako, tuomet tikriausiai tiesa. 













Wednesday, 10 June 2015

Pasilikti

Visą gyvenimą bėgau nuo to, ko nenorėjau matyti į ten, kur mano įsivaizdavimu atrodė geriau, saugiau ir jau toje stebuklingoje vietoje tikrai tikrai būsiu laiminga. 

Pirmiausia supykusi ant tėvų grąsindavau pabėgti iš namų. Kai to fiziškai nedrįsau padaryti, bėgdavau į savo svajones, nes nenorėjau žiūrėti realybę, kuri man nepatiko. Tada nutariau pabėgti į Londoną. O vėliau į Meksiką. Deja, galiausiai teko pasilikti ten kur esu. Nepaisant to, vistiek nenustojau bėgti. Bėgau nuo visko į ką nenorėjau žiūrėti, kas mane gąsdino, ko nenorėjau pripažinti ir atkakliai laikiausi įsitikinimo, kad noriu matyti tik gerus dalykus. Pozityvumas ir optimizmas žinoma yra sveikintini dalykai, bet nusisukimas nuo savo baimių nepadeda jų įveikti. Man atrodė, kad mano pabėgimas yra drąsa, išdidumas, pareiškimas su kuo aš neketinu taikstytis. Sau atrodžiau labai ryžtinga. Iš tiesų daugiausia tai buvo nenoras žiūrėti į kažką, ką gyvenimas man atkakliai rodė. 

Taigi šiandien labai tvirtai nusprendžiau nebėgti. Negelbėti savo įsivaizduojamos realybės nuo sunaikinimo. Žiūrėti į tiesą, net jei ji man ir nepatinka. Viską priimti taip kaip yra ir mylėti, nepaisant nieko. Dabar jau žinau, kad gyvenimas mums sukuria tas situacijas, kurių tuo metu reikia ir jas patraukia kai išdrįstame sau pripažinti: ‘Taip, aš čia esu. Aš sutinku čia būti ir aš pasileku. Žiūrėsiu į tai tiek kiek reikės, kol tai išspręsiu ir su meile galėsiu priimti arba paleisti. Maža to, aš kažko išmoksiu, kažką įveiksiu ir net jei žemė slys iš po kojų aš vistiek atsikelsiu'. 

Kaip vienas protingas žmogus man kažkada pasakė: ‘Nesijaudink, tai tik pamoka. Kai ją išmoksi gausi naują’. Tuo metu tai atrodė visiškai neguodžiantis dalykas. Dabar tai atrodo, kaip didžiausia vertybė. Nes viskas, ko mums tereikia išmokti yra meilė be teisimo, sąlygų, skirstymo į gerą ir blogą, vertą ir nevertą, teisingą ir neteisingą. Ir kai pajuntame tą meilę, tada ne taip jau ir svarbu ką gyvenimas mums duoda ar neduoda. Mes tiesiog dėkojame jam. 

Kažkada vienuolis lankė kalinius ir diskutavo apie gyvenimo sąlygas. Jie stebėjosi: ‘Jūs neturite televizoriaus, keliatės 5 ryto, medituojate, dirbate visą dieną ir dar valgote tik ryžius? Mūsų kalėjimo sąlygos ir tos geresnės’. Tai kodėl tada niekas nenori būti kalėjime, tačiau su mielu noru pasirenka būti vienuoliais? Ogi būtent dėl laisvos valios. Jei kažką patys pasirenkame, net jei mūsų vakarienė yra ryžių puodelis, mes vistiek jaučiamės laimingi. Juk taip nusprendėme. Bet jei prieš savo valia mus uždaro nors ir į puikiausias sąlygas, mes stengiamės ištrūkti. Todėl gal verta gyvenimą tiesiog priimti taip, kaip jis jau vyksta. Kelti tikslus ir planus, tačiau džiaugtis ir tuo ką turi dabar. Už visas dovanas ir gerus dalykus, kurie jau yra. Tik tada mes nebegyvensime kalėjime ir nebenorėsime pabėgti patys nuo savęs. 


Friday, 29 May 2015

It's all in your mind

Pastaruoju metu vis girdžiu šią frazę. Gyvenime jau išmokau kreipti dėmesį į pasikartojančius dalykus. Nes tai yra žinutės mums. Ir jei tik esame pastabūs būtinai pamatome, ką pasaulis nori mums pasakyti. 

- It's all in your mind, - man sako daktarė, kuriai neleidžiu pažiūrėti, kas yra mano akiai. Nes gi taip baisu, ne tas žodis kaip baisu. 

- It's all in your mind, - sako mūsų direktorius per susirinkimą, nesiklausydamas mūsų atsikalbinėjimų ir priežąsčių, kodel mums nepavyksta. Turiu pasakyti, kad jis yra vienas tų žmonių, kuriam prabilus visi suklūsta. 

- It's all in your mind, - kartoja draugė. Tu tikrai neatrodai taip baisiai, kaip įsivaizduoji. Mano akis visa dega ir pūliuoja ir man atrodo, kad visi traukiasi vos mane pamatę. 

- It's all in your mind, - tikina kita draugė, kai iš jos noro padėti kuriu sąmokslo teorijas ir vistiek bandau daryti savaip. 

Visas mūsų pasaulis yra mūsų galvoje. Atrodo tokia paprasta tiesa, bet ne visada ją pastebime, kol mums neprimena. Jei suvaldytume mintis - suvaldytume realybę. 

Mūsų mintys kuria viską, ką matome, kaip suvokiame pasaulį ir kaip reaguojame į mums nutinkančius dalykus. Kituose matome tai, ką patys turime savyje. Jų nemylime už tas savybes, už kurias patys savęs nemylėtume. Pykstame, kai kažkas vėluoja? Ar mylėtume save nuolatos vėluojantį? Kažkas vis pažada ir nesilaiko žodžio? Ar mylėtume save nuolat nesilaikantį žodžio ir nuviliantį kitus? Kažkas neturi mums laiko? O save ar mylėtume vis neturintį laiko kitiems? 

Ir kai sau pasakome: 'Taip aš save mylėčiau ir vėluojantį, ir nesilaikantį žodžio ir vis neturintį laiko'. Tiesiog šiaip, nes aš esu toks visoks, ne tik geras, bet kartais  klystantis.  Ir aš tiesiog esu vertas meilės. Visoks. Tada ir kiti žmonės nebeatrodys tokie blogiečiai ir mus nuolat skaudinantys. 

Tikrai veikia. Aš pabandžiau. 


Monday, 11 May 2015

Pabėgimas iš miesto - Box Hill

Kartais Londonas ima slėgti. Net sunku paaiškinti kodėl, bet visi čia gyvenantys žino tą jausmą. Per mažai erdvės, per daug žmonių ja dalintis. Jei saulėta, visi susigrūda parkuose ar pubo lauko terasoje. Pastaruoju metu man vis labiau norisi ištrūkti. Savaitgaliais nužingsniuoju mažiausiai 10 kilometrų. Grįžtu laiminga, įdegusi veidą (kada pagaliau patikėsiu, kad ir Anglijoje saulė gali nusvilinti), purvinais batais, išsidraikiusiais plaukais ir pilna jėgų. Gamta turi kažkokią stebuklingą galią sugražinti mus pas mus pačius. Gamtoje niekada nesijaučiu vieniša. Ko nepaskyčiau apie buvimą mieste pilname žmonių, kurie per daug skuba ir visada maigo savo telefonus, tarsi juose nešiotųsi pasaulį. Tuo tarpu medžiai gražiai žydi ir kvepia. Saulėlydžiai dažo dangų neįtikėtinomis spalvomis spalvomis. O miškuose nusidriekę blue bells mėlyni kilimai. 


Saturday, 2 May 2015

Maldyvai - 50 Shades of Blue

Maldyvai man visada atrodė viena nuobodžiausių vietų pasaulyje. Ką gi galima veikti visą savaitę mažytėje saloje? Arba netgi dvi savaites... Tačiau, kad jau viešėjau Šri Lankoje, ir tik valandos skrydis teskyrė mane nuo atvirukinių vaizdų, kaip gi čia nepasinaudojus tokia proga? 
Viskas atrodė labai paprasta, užmečiau akį į Booking.com. Puiku, yra įkandamų viešbučių, visa kita išsiaiškinsiu vėliau. Kai jau skrydis buvo užsakytas, prasidėjo keliai ir klystkeliai nakvynės beieškant. Jei nevažiuoji ten All Inclusive Honey Moon Package, o viso labo tik trim dienom, rasti kažką pagal kišenę misija tikrai nelengva, bet įmanoma. Galima rinktis iš tūkstančių viešbučių įsikūrusių mažose salelėse arba iš vietinių gyvenamų salų ir jų B&B. Tačiau problema yra ne kur gyventi, o kaip ten nusigauti. Lėktuvėliai arba valtys kainuoja kažkokį kosmosą (mano kuklia nuomone). Nenoriu aš skambėti kaip tikra varguolė, bet įpratusi prie visokių Back Packing atostogų, Maldyvų infrastruktūrą pavadinčiau ne itin Tourist Friendly. Žinoma yra visokie vieši keltai, bet jie plaukia be galo lėtai ir pagal kažkokį nelogišką grafiką. Na, bet nėra padėties be išeities. Tik reikia atlikti namų darbus ir kantriai ieškoti.
Galiausiai po kelių bemiegių naktų aptikau Holiday Inn Kandooma salą, į kurią nusigauti visgi nekainavo infarktą keliančios sumos. Tik daug baimės šokinėjant naktį per milžiniškas bangas. 'Kur tas lygus, ramus, žydras vanduo?' - galvojome mes. Patekom į liūties ir žaibų sūkurį, kuris tik paaštrino įspūdžius. 
Jausmas atvykus į Maldyvus kažkoks nežemiškas. Iš lėktuvo įžengi į reklamos brošiūrą. Viskas suorganizuota, valtis jau laukia, vandens paduota, karštų servėtėlių pasiūlyta. Viešbuty mus nuo lieptelio į registratūrą nugabeno  su beach mašinyte, nors eiti gal tik 3 minutės. Žodžiu, komfortas, servisas, jūs tik ilsėkitės ir nieko nedarykit. Vis dar atsimenu kaip tamsoje pro šalį slinko viešbučių švieselės ir tą jausmą 'Taip, aš Maldyvuose.'
Jie beje pranoko visus lūkęsčius ir paneigė nuobodumo įvaizdį. Kai gyveni nuostabioje miniatiūrinėje salelėje, atskirtas nuo pasaulio, kur aplink matai tik grožį ir nieko daugiau, tikrai negalvoji apie nuobodulį. Laimė tampa kažkokia nuolatine lengva būsena. Pasaulis atrodo tobulas. Visiškai išnyksta tas pasaulis, kur visą dieną rymai prie kompiuterio, už lango barbenant lietui. 
Šitas pasaulis yra žydrutėlis, šviesutėlis, stebinantis koralais ir didžiaakėmis žuvimis po vandeliu. Linguojantis hamakais ir šiūrenantis palmių lapais. Žibantis ryškiomis žvaigždėmis naktį ir balksvu mėnulio taku, nusidriekiančiu per vandenį.
Nuo mūsų salos matėsi vietinių gyvenama salelė, todėl vakarais stebėdavom kaip vaikai spardo kamuolį, parplaukia žvejai ar moterys su rūbais maudosi jūroje. Nes gi čia musulmoniška šalis. Beje, alkoholį į įvežti griežtai draudžiama. Du tokie skirtingi gyvenimai atskirti plonyčio jūros ruoželio. Viešbučio teritorijoje maudykis su bikiniu (ar be) ir vartok alkoholį kiek tik nori.
Mūsų salą galima buvo apeiti per 15 minučių. Ypač smagu stebėti bėgikus, kurie kas penkias minutes prašnopuodavo padarę ratą. Galima buvo skaičiuoti kiek ratų jie prabėgo. 
Savaitė ar netgi dvi čia tikrai ne per daug, o trys dienos tikrai per mažai! Kai būsiu pensijoje jei tik daskrisiu, atostogausiu čia. Jei Maldyvai dar bus nenuskendę. 

 

Friday, 1 May 2015

Growing up

“No, this, she felt, was real life and if she wasn’t as curious or passionate as she had once been, that was only to be expected. It would be inappropriate, undignified, at thirty-eight, to conduct friendships or love affairs with the ardour and intensity of a twenty-two-year-old. Falling in love like that? Writing poetry, crying at pop songs? Dragging people into photo-booths, taking a whole day to make a compilation tape, asking people if they wanted to share your bed, just for company? If you quoted Bob Dylan or T.S. Eliot or, God forbid, Brecht at someone these days they would smile politely and step quietly backwards, and who would blame them? Ridiculous, at thirty-eight, to expect a song or book or film to change your life. No, everything had evened out and settled down and life was lived against a general background hum of comfort, satisfaction and familiarity. There would be no more of these nerve-jangling highs and lows. The friends they had now would be the friends they had in five, ten, twenty years’ time. They expected to get neither dramatically richer or poorer; they expected to stay healthy for a little while yet. Caught in the middle; middle class, middle-aged; happy in that they were not overly happy.  
Finally, she loved someone and felt fairly confident that she was loved in return. If someone asked Emma, as they sometimes did at parties, how she and her husband had met, she told them:
‘We grew up together.” 

One day, David Nicholls