Thursday, 13 November 2014

Jei šoki, tai gyvensi




Šokti mėgau visada. Lankiau visas įmanomas klases pradedant Lindy Hop ir baigiant Tango. Mokiausi taisyklingų žingsnelių, technikų ir ritmo. Vakarėliai, kur žmonės nešoko man atrodydavo nuobodūs. Šokdavau namie prieš veidrodį ir be veidrodžio. Negalėdavau atitraukti akių nuo profesionalų šokėjų. Kaip tobulai jie atrodo, jaučia vienas kitą, kaip gražiai žaidžia jų kūnai, kaip susitinka jų akys. Bet taip iki galo ir nesuvokdavau kodėl ir ką man reiškia šokis. Kodėl jis toks magiškas. 

Tik neseniai pajutau tikrą jo galią. Pamačiau, kaip galima per judesį išreikšti save, kalbėtis su savim, jausti save. Tas pojūtis buvo toks stiprus, kad nebebuvo kelio atgal. Tai ne teorinis žinojimas, ne kažkokios informacijos skaitymas, bet savęs priėmimas be jokių šarvų ir kaukiu. Kūnas viską žino geriausiai. Kūnas nemeluoja. Kai esi su savimi, gali būti tik savimi.

Šokdama pamačiau, kad net chaosas turi tvarką. Kad viskas juda kažkokiu nenusakomu ritmu. Atrodo tarpusavyje nesusiję dalykai veikia vienas kitą, papildydo ir pratęsia. Nors kūnai salėje juda absoliučiai nenuspėjamai, kažkokiu būdu niekas neatsitrenkia. Kaip ir gyvenime kažkokiu nepaaiškinamu būdu mes jaučiam vienas kitą.  Mes laikomės atstumo, mes prisileidžiame, mes nusisukame, mes aplenkiame, mes apkabiname, mes paliečiame. Renkamės kaip ir su kuo būti. Kartais bėgame ir mus vejasi, kartais vejamės ir nuo mūsų bėga, o kartais stovime vienas priešais kitą ir niekas niekur nebėga.

Vakar išgirdau labai įdomų pastebėjimą apie savo prancūzišką draugystę: ‘Tau jis patinka, nes tu nori būti tokia kaip jis. Nori elgtis taip laisvai. Nori galėti taip elgtis. Bet tavo įsitikinimai tau neleidžia ir tave tai siutina’. Aš pritariau, bet pasakiau: ‘Aš taip negaliu, nes prisirišu. Neprisirišti tiesiog nežinau kaip’.

Šokis išlaisvima mane nuo prisirišimų. Šokti galiu su daugeliu žmonių, keisti partnerius ir niekam nelikti skolinga. Šokdama galiu būti savim ir keliauti į save. Galiu nejausti pavydo. Galiu juoktis pačiu tikriausiu juoku. Kiekvieną kartą šokis būna kitoks. Kiekvieną kartą vis nauja kelionė. Mano mintys ir jausmai tampa fizine išraiška. Ir viskas yra harmonija. Net ir chaose. 

Svarbiausia šokti. Šok taip, kad neliestum kojom žemės, kad aplink viskas suktųsi. Jei šoksi, gal mums pavyks tau kaip nors padėti. Bet turi šokti. Tol, kol gros muzika. Haruki Murakami, ‘Dansu dansu dansu’ 


Sunday, 9 November 2014

Neprisirišti

Aš dažnai fotografuojuosi norėdama sustabdyti akimirkas, kad vėliau jos primintų tai, kas dingsta negrįžtamai. Dažniausiai laimingos, šviesios, gražios, ryškios... Abejoju ar kas fotografuojasi, kai jiems liūdna ir tamsu. Kas norėtų tai prisiminti? Mano mažos gyvenimo akimirkos. Maži džiaugsmai. Tai viskas, kas aš esu. Visa kita nuolatos keičiasi ir juda. Žmonės išnyksta. Gėlės nuvysta. Lietus praeina. Žvakės sudega. Filmai baigiasi. O aš lieku su naujomis akimirkomis. Vėl ir vėl. Iš naujo. Šviečia saulė. Upėje kyla vanduo. Ant stalo garuoja nuostabiausias Itališkas maistas. Ir norisi be galo be krašto šypsotis. Apkabinti visus. Ir pasakyti, kokie jie svarbūs. Tiksliau svarbiausi, nes kaip tik dabar yra priešais mane. Ir daugiau nieko nėra... O vėliau bus kiti dalykai. Vėl ir vėl. Iš naujo. 

Tuesday, 28 October 2014

Mes galime keisti tik dabartį


Rudeniop radau naują užsiemimą. Pradėjau lankyti filosofijos paskaitas ir kartu su įvairaus plauko studentais diskutuoti opiais klausimais. Kadangi dėstytojas mėgsta palikti mus pačius ieškoti atsakymų, pastaruoju metu ėmiausi kiekvieno sutikto klausinėti, kokia nauda gyventi dabartyje? Juk daug smagiau plaukioti gražiuose prisiminimuose arba svajoti apie ateitį. 
Beje, maža to dar klausausi karts nuo karto ir budistų vienuolio šnekų. Pastarąjį kartą jis kalbėjo apie kalėjimus. Ne tik tuos tikrus pilnus nusikaltėlų, bet ir mūsų vidinius. Visa tai, ko mes nenorime daryti, kur nenorime būti, ko nenorime paleisti yra mūsų kalėjimas. O raktas į laisvę labai paprastas - tiesiog reikia sau pasakyti, kad aš noriu būti ten kur esu. Nes tik dabartyje galime ką nors pakeisti. Kas bebūtų nutikę, tai jau įvyko ir nėra net menkiausios galimybės pataisyti praeities ar vėl ten atsidurti. Tačiau kartais mes užstringame ir mėnesių mėnesius, netgi metų metus gyvename kokiame nors įvykyje, kuris tampa mūsų kalėjimu. 
Ir dar man neseniai buvo pasakyta, kad geri dalykai turi būti matomi. Kuklumas puošia, bet deimantai puošia labiau. Todėl nieko tokio į dienos šviesą traukti gražius dalykus, nieko tokio juos rodyti kitiems ir dalintis. Tai gal reiks taip ir daryti... 

Saturday, 18 October 2014

Kiek sveria tiesa?


... į Tiesą visuomet yra du keliai. Vienas - lygus, patogus, bet ilgas ir vingiuotas. Juo žingsniuojant net viso gyvenimo gali neužtekti. Kitas - status, akmenuotas, pavojingas, kartais - net kvapą gniaužiantis, bet - tiesus. Kas jį pasirenka, tikslą pasieks rizikuodamas, bet - kur kas greičiau. (Jurga Ivanauskaitė). 


Pastaruoju metu vis labiau aiškinausi, kas yra tiesa. Ką ji reiškia man? Kiek melo galiu priimti ir susitaikyti? Bandžiau įtikinėti save, kad gal truputis melo nieko tokio? Gal ne visada tiesa naudinga ar reikalinga? Kartais lengviau jos nematyti, kartais lengviau tikėti tuo, ką paprasčiau priimti. 


Neseniai žiūrėjau TED video 'How to spot a lier'. Ten buvo sakoma, kad melavimas yra dvipusis aktas. Mums meluojama tik todėl, kad sutinkame melu tikėti. Bet kuriuo momentu galime pasakyti 'tai netiesa' ir melas neteks prasmės. Bet kartais tikėti tiesiog patogiau. 


Tiesa neatskiriama nuo atvirumo ir pažeidžiamumo. Iš baimės apsimetinėjame tuo kuo nesame, slepiame tai, kas mūsų nuomone kitiems gali nepatikti, kuriame savo įvaizdžius ir kaukes. 


Neseniai viena tiesa man buvo tiesiog įbrukta brutualiu būdu. Man jos nereikėjo, aš jos nenorėjau ir neprašiau. Tačiau man buvo pasakyta: 'Štai tau tiesa, imk ir daryk su ja ką nori'. Nežinojau ką su ja daryti, negalėjau apsimesti, kad jos nepastebiu, negalėjau suvynioti ir išmesti į šiukšlių dėžę. Buvo per vėlu nuo jos pasislėpti. Teko pripažinti, kad dabar ji mano ir nieko jau čia nebepadarysi. Teko su ja susidraugauti ir netgi padėkoti. 


Nuo to laiko ėmiau vengti bet kokio nesąžiningumo. Jei pagaudavau save norinčią ką nors pagrąžinti ar pakeisti, prisimindavau koks sunkus tiesos svoris, kai ji netikėtai ant tavęs užgriūna. Geriau dozuosiu ją mažais kiekiais užuot kaupus uždengtą melo trupiniais. 


Dažniausiai tiesa mus išgelbėja nuo savęs pačių, nuo mažų dalykų, kurių nenorime pastebėti ir kurie vėliau virsta tokiais dideliais, kad jų jau nebepajudinsi iš vietos. Reikia labai daug drąsos išlikti teisiu prieš save patį ir paleisti viską, kas nekelia tavęs į viršų. Reikia labai daug drąsos daryti tai, kas tau atrodo svarbu, kuo tu tiki. Dar daugiau drąsos reikia susitaikyti su tuo, kas yra tavo viduje, kad tu klysti, kad tau skauda, kad tu netobulas ir keistas. 


Nes visi kiti atrodo žino, kaip reikia gyventi, o tu nežinai. Tarsi kokioj aukštosios matematikos pamokoj, kur dėstytojas rašo formules ant lentos ir visi aplink sėdi viską žinančiais veidais. Tik vėliau paaiškėja, kad niekas nieko nesuprato. Tačiau niekas nepakausė, nes atrodė, kad visiems kitiems viskas aišku. Ir niekas nenorėjo būti tuo vienu nesusipratėliu. Tik tada, kai kažkas išdrįsta ir pakelia ranką, paaiškėja, kad visi kiti lygiai taip pat nesupranta tų formulių ir lygiai taip pat sutrikę ieško atsakymų. 


Dabar vis labiau ir labiau mokausi drąsos, kuri eina kartu su tiesa, kaip ir melas eina kartu su baime. Mokausi klausti. Mokausi prašyti. Mokausi nenusivilti jei man neatsako ar atsakymas man nepatinka. Ir vis labiau jaučiu, koks grynas ir tikras darosi mano gyvenimas. Kokie tikri žmonės aplink. Kaip krenta lukštai net nuo užkietėjusių tobulo įvaizdžio specialistų, kaip krenta lukštai nuo manęs. 


Nes nieko nėra vertingesnio už tai, kas tikra. 



Wednesday, 3 September 2014

Apie pastoviausią laikinumą

Aš ir vėl sėdėjau ant baro kėdės ir žiūrėjau į jį. Beveik po metų. Jis spėjo tapti keistu šešėliu. Visada žinojau, kad jis yra, tačiau niekada nematydavau. Kartais net pamiršdavau. Tačiau kartais kai saulė pašviesdavo kitu kampu, išryškėdavo keisti kontūrai ant sienos.
Žinai, draugystė tęsiasi ilgiau nei meilė, - nusišypsojau.
Geriau pasakyk, kokių nori koldūnų? - atsakė jis, vartydamas keistą meniu, kurio net nepajėgiau suprasti. 
Ir štai tas žmogus, kurio niekada nesitikėjau pamatyti kritusio žemyn, dabar sėdėjo prieš mane ir pasakojo apie tai kaip sugriūna svarbūs dalykai. Žmogus, kuris maniau nežino kaip jausti, pasakojo apie netektį. Žmogus, kuris buvo toks pasitikintis savimi ir užtikrintas, pasakojo apie nevertinimą darbe. Jo plaukai buvo susitaršę, o rankos nervingai drebėjo. Gal dėl to vis norėjo vieną laikyti man ant nugaros, o aš atkakliai ją braukiau šalin.
Jis stengėsi būti juokingas ir ironiškas. Bet aš aiškiai mačiau kaip jam skaudėjo. Ir gal dėl abiejų šių aplinkybių aš vos ne isteriškai visą vakarą juokiausi. O likusį laiką makalavau kokteilio šiaudelį nudelbusi akis žemyn. Tikriausiai dėl to, kad jis nepamatytų to, kas iš tikrųjų man yra. Aš nežinojau, ką reiškia ši keista draugystė. Galbūt mes buvom čia tam, kad pagautumėm vienas kitą krentančius... Nors iš tiesų juk kritom lygiagrečiai ir niekas net nesiruošė gaudyti. Vistiek nenulaikytumėm vienas kito svorio. 
Jis šnekėjo su amerikietišku akcentu, kurį girdėti iš prancūzo man atrodė juokingiausias dalykas pasaulyje.
- Tu visada iš manęs šaipaisi, - pastebėjo jis. 
Niekada nenorėjau su tavim susitikinėti, - kažkodėl atsakiau. 
Žinau, kitaip būtum nusivylusi.
Kodėl?
Todėl, kad nebūčiau tau galėjęs duoti to ko tu ieškojai.
Man atrodo, kad vis dėl to gavau tai ko ieškojau, -  vėl nusišypsojau.

Atsisveikinant jis laikė mane apkabinęs ir pabučiavo į kaktą. 
Eidama pėsčiom namo visą laiką galvojau apie tai, kaip netikėčiausiais momentais gyvenimas suveda du žmones tik dėl to, kad jie yra vienas kito šešėliai. Nėra čia jokio atsitiktinumo ar paslapties. Viskas apibrėžta ir aišku. Ir jaučiau, kad mums abiems viskas bus gerai, net jeigu daugiau ir nepasimatysime. Bet aš juk visą laiką galvoju, kad mes daugiau nebepasimatysime.

Monday, 19 May 2014

Prieš saulėlydį

Yra toks posakis 'It's not you, it's me', kuris reiškia, kad mūsų sprendimams ar pasirinkimams kitas žmogus įtakos neturi. Aš galėčiau perfrazuoti jį į kitą pastebėjimą 'It's me, because of you'. Šiandien be galo aiškiai pajutau, kaip mus įtakoja skirtingi žmonės. Su vienais vos susitikus galime kalbėtis apie visą gyvenimą, be jokios įtampos, nejaučiant laiko, nepastebint besikeičiančio peizažo, tik staiga suvokiant, kad jau leidžiasi saulė. Ilgiausias pasivaikščiojimas pasirodo kaip trumpa akimirka, o kalbėtis ir klausytis vis yra apie ką. Visai kaip filmuose Before the Sunrise/Sunset/Midnight. Širdyje lieka kažkoks lengvumo jausmas nepaisant to ar tą žmogų kada dar pamatysi. Tuo tarpu šalia kai kurių žmonių į paviršių tarsi benzino dėmės kyla visos baimės ir nusivylimai. O sėdint Porsche pakeliui namo atrodo tarsi kažkas kėsintųsi pavogti tavo sielą. Norisi nerti pro duris vos tik mašina sustos. Nepaisant gražių žodžių ir įspūdingų gestų. Kokie jie beverčiai palyginus su nuoširdumu. 
Kas įdomiausia, kad mus susitikę žmonės mato tik tai ką nori matyti ir kiekvienas pasiema tai, ko jam labiausiai trūksta. Galbūt dėl mūsų jie taip pat tampa tokiais, kokiais nenori būti. Todėl norėčiau tikėti, jog darau viską kas mano valioje, kad šalia esantiems žmonėms būtų lengva likti savimi. 

Sunday, 4 May 2014

Pasivaikščiojau su foto aparatu

Dabar kai geras oras iš darbo vaikštau pėsčiomis ir visuomet praeinu baržų gyvenvietę su gėlynėliais, sodais ir miniatiūriniais staliukais. Šiuo metu man tai mieliausia ir labiausiai neįtikėtina Londono vietą. Tokia neįtikėtina, kad įkvėpė mane vėl į rankas paimti foto aparatą. Kiek gi galima telefonu fotografuoti? 
Tiesa, darbo dienomis jie užrakina vartus, todėl tenka eiti per aplinkui, bet savaigaliais viskas atvira ir minios turistų žioplinėja beigi fotografuoja. Tuo tarpu valtielėnai sau ramiai sėdinėja deniuose ir gurkšnoja kavutę. 
O šiaip tai šį savaitgalį mūsų mažojoj Venecijoje valtininkų šventė ir visokie baržų paradai numatyti. Linksmas tas gyvenimas ant vandens.