Monday, 3 August 2015

Pasivaikščiojimas po dailininko Constable vietas

Šį savaitgalį kaip jau neretą susiruošėm į dar vieną žygį. Pasirinkom 17 kilometrų lygų taką iš Maningtree Essexe. Jis gal ir nebuvo toks įspūdingas, kaip kalvotos vietovės, bet už tai nepervargom bei pasižiūrėjom gražių kaimiškų namelių. Pakeliui sustojom išgerti šampano, pagulinėjom ant žolės, paragavom mano keptų sūrio rutuliukų. O viską pabaigėm arbata ant upės kranto. Man patinka vasara! Netgi idealu, kai ne per karšta. Vaikščiojimas gamtoje - pats geriausias poilsis. 

















Friday, 31 July 2015

Šri Lanka vos atvykus

Keliaujant su merginom visda būna itin linksma ir nutinka krūva nuotykių. Jei po atostogų su antra puse įspūdžiai būna maždaug: 'Gerai pailsėjom, įdomu buvo'. Tai sau merginom: 'Nieko sau, kaip čia viskas taip atsitiko?'. Nieko keisto, kad ir atsidūrę Šri Lankoje nenuobodžiavome. Nors šiaip jau mūsų kelionė buvo labai organizuota, su iš anksto suplanuotais viešbučiais ir numatytu maršrutu. Tiesa, vėliau jį koreagavome, o kai kuriuos viešbučius atšaukinėjome ir keitėme. 
Aš visada labai mėgstu tas pirmas akimirkas kitoje šalyje. Ypač kai lėktuvas tuoj pasieks žemę ir tu nusileisi kitoje realybėje. 
Štai ką tik bėgai per Londono darganą, vėlavai priduoti lagaminus, šešias valanda kybojai ore pakeliui į Dubajų, pažiūrėjai Boyhood ir snaudei, tada dar keturias valandas kybojai pakeliui į Colombo, pažiūrėjai Magic in the Moonlight, ir štai tu jau leidies. Tuomet oro uoste eini ieškoti taksi. 
Staiga paaiškėja, kad neturtingoje ir nuskurusioje šalyje tu sėdi naujausioje Toyota Premio, o vairuotojas yra vardu Lucky. Net kelis kartus perklausiam ar čia tikras jo vardas. Jis atkakliai tvirtina, kad tikrai yra vardu Lucky. Na ką gi, stereotipai iškart sulaužyti. Tai gal jų ir nelabai reikia. Štai ponaitis Lucky rieda su trimis merginomis, besistengiančiomis prasikrapštyti užmoegotas akis. Siaurose gatvelėse mašinų kamščiai. Ausyse tuktukų dūzgesys. O ant ekrano žaižaruoja įspūdingi Bolivudo video klipai. Man atvirai pasakius jie visi, kaip ir dainos, atrodo lygiai tokie patys. Bet už tai linksma.
Aš bandau susivokti, kurioje laiko juostoje aš esu, kiek dabar valandų. Karštis maišosi su kondicionieriaus vėsuma. Ryškios spalvos mirga akyse. Žalios palmės, dar žalesni ryžių laukai, spalvoti sariai, oranžiniai vienuolių apsiaustai, vaivorykštės paletės namai ir balionai pakelėse. Bananų kekės, ananasai, kokosai, kario kvapas maišosi su 1930 - ųjų Magic in the Moonlight filmo vaizdais, kur absoliutus neracionalumas nugalėjo logiką. Merkiasi akys, tačiau nenorim miegoti. Kaip čia miegosi, kai tiek visko aplink vyksta? 
Mūsų Lucky sustoja pakelėje nupirkti kokosų. Išgeriam jų vandenį, išskobiam vidų. Visi pojūčiai: skonis, kvapas, rega, klausa, lietimas džiaugiasi naujais patyrimais. O viduje toks pašėlęs jausmas - aš ir vėl keliauju. 

P.S. Naudinga žinoti, kad Pietvakarinėje salos dalyje lietingasis sezonas būna gegužės—rugpjūčio mėnesiais, sausasis — nuo gruodžio iki kovo mėnesio. Šiaurės rytuose lietingasis sezonas būna spalio—sausio mėnesiais, o nuo gegužės iki rugsėjo — sausasis periodas. Mes vykome Sausio gale į pietvakarius, stengėmės neužtaikyti ant lietaus. Jo ir nebuvo.  




Thursday, 9 July 2015

Blogerių reklamos savaitė

Dabar vyksta blogų reklamos savaitė, todėl pasidalinsiu tais, kuriuos vis dar skaitau. Nors iš tikrųjų mano laiko leidimas prie kompiuterio gerokai sumažėjęs. Gal ką įdomaus atrasit mano sąraše. 
Daugiau apie šią iniciatyvą rasite čia

Lietuviški

http://gyvenugerai.wordpress.com/

http://kootvela.blogspot.com/

http://100dienu.blogspot.com/

http://www.pinkcity.lt/

http://ihavenoteeth.com

http://salomeja.net/

http://nergyvenimo.com/

http://1specialday.blogspot.co.uk/

http://dviraciaisperazija.blogspot.co.uk


Anglų kalba

http://bleubirdblog.com/

http://lovetaza.com/

http://www.luxeat.com - Anglų kalba, bet rašo lietuvė, todėl nežinojau prie kurių priskirti. 

http://littleweekendtrot.wordpress.com/ - Irgi rašo lietuvė angliškai. 

http://www.helluvagirl.lt/lt/ - Dar viena lietuvė, angliškai. 

http://www.thelondoner.me/

http://deliciouslyella.com

http://mimithorisson.com

http://www.junkaholique.com

Monday, 6 July 2015

Mažmožiai

Kartais gerai yra tai, kad nenutinka nieko blogo. Juk kai pagalvoji, kokie dėkingi mes turėtume būti už tas dienas, kai rodos nieko nevyksta. Ankščiau maniau, kad jos nuobodžios. Dabar man tai pačios geriausios, ramybės dienos.
Kai tenka atsidurti skausme ar kažkas didelio netikėto įvyksta, supranti kokie yra vertingi tie momentai, kada viskas yra tiesiog gerai. Mes nežinome ne tik to kas bus rytoj, bet ir to kas bus už valandos. Tik viliamės, kad viskas bus kaip buvę. O kas, jei ne?
Mes kuriame sąlygas laimei, sakydami, kad tik esant tam tikroms situacijoms galim būti laimingi. Tik kažką pasiekę, kažką turėdami, kažkam išsipildžius. Tačiau mieliasia laimė yra iš nieko. Tiesiog laimė be jokios apčiuopiamos priežąsties. Laimė, kurios nesukelia kažkokios išorinės sąlygos. Tokia laimė, kurios jos negali atimti.
Tuomet imi vertinti net ir mažiausias dovanas. Pastebėti nedidelius dalykus. Nebereguliuoji pasaulio, nebandai jo pritaikyti pagal savo norus. Tiesiog priimi, padėkoji ir džiaugiesi.
Nes tai dar viena diena, kada neįvyko nieko blogo, skaudaus ar didelio. Ir tai yra laimė. Kitiems galbūt taip labai nepasisekė.

Sunday, 21 June 2015

Venecija

Miestas ant vandens, vingiuotomis gatvelėmis. Jei ne turistai, pasijustum nukydęs į praeitį. Ypač jei atsikeli anksti ryte, kol visi dar miega. Jokių mašinų, o kiekvienas pastatas pasakoja istoriją. Žuvies formos pusiasalį galima išmaišyti nuo žiaunų iki uodegos.  Ne tik sausuma, bet ir vandeniu. Tačiau už gondolas mane labiau domino mažos valtelės, skrodžiančios kanalus. Venecijoje net nereikia žemėlapio. Čia smagu pasiklysti ir atrasti ką nors netikėto bei žavaus. Ir dar galima skaičiuoti tiltus. Jų čia turėtų būti 400. O kiekvieną kampą norisi fotografuoti. 
Beje idomu, kad kaukės anksčiau buvo naudojama ne pasislėpti, o atvirkšiai lygybei palaikyti. Tam, kad skirtingų luomų žmonės galėtų netrukdomi bendrauti. Nors nelabai aišku, kuo jos galėjo padėti? Gi rūbai tai vistiek skyrėsi. Na, bet jei jau taip sako, tuomet tikriausiai tiesa. 













Wednesday, 10 June 2015

Pasilikti

Visą gyvenimą bėgau nuo to, ko nenorėjau matyti į ten, kur mano įsivaizdavimu atrodė geriau, saugiau ir jau toje stebuklingoje vietoje tikrai tikrai būsiu laiminga. 

Pirmiausia supykusi ant tėvų grąsindavau pabėgti iš namų. Kai to fiziškai nedrįsau padaryti, bėgdavau į savo svajones, nes nenorėjau žiūrėti realybę, kuri man nepatiko. Tada nutariau pabėgti į Londoną. O vėliau į Meksiką. Deja, galiausiai teko pasilikti ten kur esu. Nepaisant to, vistiek nenustojau bėgti. Bėgau nuo visko į ką nenorėjau žiūrėti, kas mane gąsdino, ko nenorėjau pripažinti ir atkakliai laikiausi įsitikinimo, kad noriu matyti tik gerus dalykus. Pozityvumas ir optimizmas žinoma yra sveikintini dalykai, bet nusisukimas nuo savo baimių nepadeda jų įveikti. Man atrodė, kad mano pabėgimas yra drąsa, išdidumas, pareiškimas su kuo aš neketinu taikstytis. Sau atrodžiau labai ryžtinga. Iš tiesų daugiausia tai buvo nenoras žiūrėti į kažką, ką gyvenimas man atkakliai rodė. 

Taigi šiandien labai tvirtai nusprendžiau nebėgti. Negelbėti savo įsivaizduojamos realybės nuo sunaikinimo. Žiūrėti į tiesą, net jei ji man ir nepatinka. Viską priimti taip kaip yra ir mylėti, nepaisant nieko. Dabar jau žinau, kad gyvenimas mums sukuria tas situacijas, kurių tuo metu reikia ir jas patraukia kai išdrįstame sau pripažinti: ‘Taip, aš čia esu. Aš sutinku čia būti ir aš pasileku. Žiūrėsiu į tai tiek kiek reikės, kol tai išspręsiu ir su meile galėsiu priimti arba paleisti. Maža to, aš kažko išmoksiu, kažką įveiksiu ir net jei žemė slys iš po kojų aš vistiek atsikelsiu'. 

Kaip vienas protingas žmogus man kažkada pasakė: ‘Nesijaudink, tai tik pamoka. Kai ją išmoksi gausi naują’. Tuo metu tai atrodė visiškai neguodžiantis dalykas. Dabar tai atrodo, kaip didžiausia vertybė. Nes viskas, ko mums tereikia išmokti yra meilė be teisimo, sąlygų, skirstymo į gerą ir blogą, vertą ir nevertą, teisingą ir neteisingą. Ir kai pajuntame tą meilę, tada ne taip jau ir svarbu ką gyvenimas mums duoda ar neduoda. Mes tiesiog dėkojame jam. 

Kažkada vienuolis lankė kalinius ir diskutavo apie gyvenimo sąlygas. Jie stebėjosi: ‘Jūs neturite televizoriaus, keliatės 5 ryto, medituojate, dirbate visą dieną ir dar valgote tik ryžius? Mūsų kalėjimo sąlygos ir tos geresnės’. Tai kodėl tada niekas nenori būti kalėjime, tačiau su mielu noru pasirenka būti vienuoliais? Ogi būtent dėl laisvos valios. Jei kažką patys pasirenkame, net jei mūsų vakarienė yra ryžių puodelis, mes vistiek jaučiamės laimingi. Juk taip nusprendėme. Bet jei prieš savo valia mus uždaro nors ir į puikiausias sąlygas, mes stengiamės ištrūkti. Todėl gal verta gyvenimą tiesiog priimti taip, kaip jis jau vyksta. Kelti tikslus ir planus, tačiau džiaugtis ir tuo ką turi dabar. Už visas dovanas ir gerus dalykus, kurie jau yra. Tik tada mes nebegyvensime kalėjime ir nebenorėsime pabėgti patys nuo savęs. 


Friday, 29 May 2015

It's all in your mind

Pastaruoju metu vis girdžiu šią frazę. Gyvenime jau išmokau kreipti dėmesį į pasikartojančius dalykus. Nes tai yra žinutės mums. Ir jei tik esame pastabūs būtinai pamatome, ką pasaulis nori mums pasakyti. 

- It's all in your mind, - man sako daktarė, kuriai neleidžiu pažiūrėti, kas yra mano akiai. Nes gi taip baisu, ne tas žodis kaip baisu. 

- It's all in your mind, - sako mūsų direktorius per susirinkimą, nesiklausydamas mūsų atsikalbinėjimų ir priežąsčių, kodel mums nepavyksta. Turiu pasakyti, kad jis yra vienas tų žmonių, kuriam prabilus visi suklūsta. 

- It's all in your mind, - kartoja draugė. Tu tikrai neatrodai taip baisiai, kaip įsivaizduoji. Mano akis visa dega ir pūliuoja ir man atrodo, kad visi traukiasi vos mane pamatę. 

- It's all in your mind, - tikina kita draugė, kai iš jos noro padėti kuriu sąmokslo teorijas ir vistiek bandau daryti savaip. 

Visas mūsų pasaulis yra mūsų galvoje. Atrodo tokia paprasta tiesa, bet ne visada ją pastebime, kol mums neprimena. Jei suvaldytume mintis - suvaldytume realybę. 

Mūsų mintys kuria viską, ką matome, kaip suvokiame pasaulį ir kaip reaguojame į mums nutinkančius dalykus. Kituose matome tai, ką patys turime savyje. Jų nemylime už tas savybes, už kurias patys savęs nemylėtume. Pykstame, kai kažkas vėluoja? Ar mylėtume save nuolatos vėluojantį? Kažkas vis pažada ir nesilaiko žodžio? Ar mylėtume save nuolat nesilaikantį žodžio ir nuviliantį kitus? Kažkas neturi mums laiko? O save ar mylėtume vis neturintį laiko kitiems? 

Ir kai sau pasakome: 'Taip aš save mylėčiau ir vėluojantį, ir nesilaikantį žodžio ir vis neturintį laiko'. Tiesiog šiaip, nes aš esu toks visoks, ne tik geras, bet kartais  klystantis.  Ir aš tiesiog esu vertas meilės. Visoks. Tada ir kiti žmonės nebeatrodys tokie blogiečiai ir mus nuolat skaudinantys. 

Tikrai veikia. Aš pabandžiau.