Thursday, 11 December 2014

Vieques, Puerto Rico

Na štai ėmiau šiandien ir pagalvojau, kad nieko čia nebus, reikia pagaliau Puerto Rico aprašyti. Šiame pasaulio kampe lankėmės Gegužę, bet įspūdžiai dar nelabai pribėso. Ir šiaip kai už lango dargana, tik apie saulę ir belieka svajoti.
Pradėkime nuo Vieques, mažos salelės, kur veši džiunglės, laksto laukiniai arkliai, visi važinėja džipais, o paplūdimiuose nėra žmonių. Ir šiaip visoje saloje nėra žmonių. O tie keli, kurie yra, labai linkę bendrauti ir visko klausinėti. Pvz iš kurio miesto kilęs Rolling Stones lyderis. Aš be abejo prieš kelionę labai jaudinausi dėl vairavimo, ir skaičiau viską kas tik įmanoma, kad susidaryčiau įspūdį apie kelius. Nepaisant visokių gąsdinimų ir pasisakymų, kad nevažiuokit į paplūdimį, nes užstrigsit ant smėlio (pasitaiko ir tokių) galiu pasakyti, kad vairuoti tiek Vieques, tiek San Juan buvo nesudėtinga. Vieques dėl to, kad ji šiaip jau beveik tuščia buvo, tik nepatogumas, kad šalutiniai keliai duobėti. O San Juan tikėjausi, kad bus vien pamišę vairuotojai, chaotiškai pypsintys ir panašiai, bet man taip visai nepasirodė ir viskas praėjo skandžiai. 
Taigi vos atvykę į Vieques, jau temstant sulaukėm savo agentūros darbuotojų, kurie susirinko mus ir porą kitų keliautojų ir nuvežė į savo ofisa. Ten laukė išrikiuotos eilės vienodų džipų ir kaip supratau kitokių transporto priemonių jie nelabai ir turi. Kol pasirašėm popierius jau ir sutemo, taigi man teko vairuoti aklinoje tamsoje, be jokių kelio ženklų ir vis išbėgant kokiam arkliui ant kelio. Tiesa turėjome šiokį tokį žemėlapį, kurio dėka viso labo tik su vienu pasiklydimu radom savo Haciendą Tamarind. Ji buvo vos už kokio kilometro nuo mažutėlaičio miestelio, kur vėliau nudardėjom vakarienės. Man atrodo saloje tik ir tėra du miesteliai - didesnis ir mažesnis. O ją visą apvažiuoti galima labai greitai.
Pagrindinė atrakcija be žavių paplūdimių yra šviečianti lagūna, kuri pasirodo turistams rodoma tik savaitgaliais. Mat didelis lankomumas ėmė kelti ekologinius pokyčius ir kenkti šviečiančioms bakterijoms. Kadangi mes lankėmės ne savaitgalį, taip jos ir nepamatėm.
Kelias dienas praleidom skirtinguose paplūdimiuose gurkšnodami kokoso pieną bei įsijautę į atradimų dvasią vairavom savo džipuką duobėtais keliais per džiungles skambant bachatai ir merengei. Beje Enriques Bailando buvo Top hitas, iki atostogų galo jau mokėjau šią dainą mintinai.




Tuesday, 2 December 2014

Pagalvojimai

Taigi stai sėdžiu Varšuvoj ir iš 27-to Marriott aukšto žiūriu į miesto šviesas. Vietoj to, kad dirbčiau jau nebesugalvojau kaip išsisukti, todėl pamaniau, kad naujas įrašas yra visai rimta priežąstis nedirbti. Kai vienai dienai grįžau į ofisą po kelionės į Prahą ir pasakiau, kad rytoj vėl skrendu į Lenkiją, mano kolegos reakcija buvo: Are you crazy? Aš nusišypsojau ir atsakiau: Yes. Ir jau nebesuku galvos ką mano partneriai kitose šalyse gaudami emailus iš manęs vienuoliktą vakaro ar Sekamdienio rytą. Dirbu truputėlį kitokiomis valandomis pastaruoju metu. 
Na, bet ką čia apie tą darbą. Geriau pašnekėkim apie gyvenimą. 
Dabar skaitau puikią knygą Essays in Love parašytą Alain de Botton, kuris mano nuomone yra genijus. Kolegė vos ne per prievartą man ją įbruko ir dabar jau nebegaliu atsitraukti. Mr Alain nuotaikingai pasakoja kaip žmonės įsimyli ir kas atsitinka pakui. Kadangi jau esu apie vidury knygos, kur santykiai truputėlį vėsta, prasideda pats įdomumas. Taigi štai, ten yra toks palyginimas. Mes esam kaip amebos prisitaikančios prie aplinkybių ir mus supančių žmonių. Darbe būname vienokie, su mylimais žmonėm kitokie, patys dar kitokie. Mes keičiamės ir priklausomai nuo to kaip mūsų aplinka į mus reaguoja. Įsitempiame, kai jaučiam grėsmę, mylime kai jaučiam meilę, nušvintam su pozityviais žmonėms ir norim bėgti nuo negatyvių. Todėl niekas iš tiesų nemato mūsų tokių, kokius mes save matom patys. 
Enšteinas yra kažkaip panašiai pasakęs, kad gyvename uždaryti savo mažuose kalėjimuose, prisileisdami tik mažą dalį žmonių ir tapdami jiems svarbūs. Bet kas atsitiktų jei mes išplėstume savo galimybes ir stengtumės mylėti visus, net kurie nėra mums artimi. Mes gyvename voratinklyje, apsupti žmonių kasdien. Taksi vairuotojas, personalas prie bilietų punkto, kavos paduodantis padavėjas... Trumpi susitikimų momentai yra galimybės nusišypsoti, pajuokauti ir kažkam pakelti nuotaiką. Šiandien skridau su neįtikėtinu lėktuvo personalu. Juodaodis stiuartas paklausė ar norėčiau dar arbatos. – Taip, - pasakiau, - Su labai daug citrinos, nes Lenkijoje bus šalta. Stengiuosi neperšalti. Po to jis man atnešė dar du puodelius, net nepaklausęs. Nusišypsojo ir pasakė: - Čia, kad nesusirgtum.  
Jei kiti žmonės yra mūsų atspindys, labai džiaugiuosi, kad esu toks mielas veidrodis. 
Tai tiek naujienų. Reik dirbt gal vis dėlto sakau. 

Thursday, 13 November 2014

Jei šoki, tai gyvensi




Šokti mėgau visada. Lankiau visas įmanomas klases pradedant Lindy Hop ir baigiant Tango. Mokiausi taisyklingų žingsnelių, technikų ir ritmo. Vakarėliai, kur žmonės nešoko man atrodydavo nuobodūs. Šokdavau namie prieš veidrodį ir be veidrodžio. Negalėdavau atitraukti akių nuo profesionalų šokėjų. Kaip tobulai jie atrodo, jaučia vienas kitą, kaip gražiai žaidžia jų kūnai, kaip susitinka jų akys. Bet taip iki galo ir nesuvokdavau kodėl ir ką man reiškia šokis. Kodėl jis toks magiškas. 

Tik neseniai pajutau tikrą jo galią. Pamačiau, kaip galima per judesį išreikšti save, kalbėtis su savim, jausti save. Tas pojūtis buvo toks stiprus, kad nebebuvo kelio atgal. Tai ne teorinis žinojimas, ne kažkokios informacijos skaitymas, bet savęs priėmimas be jokių šarvų ir kaukiu. Kūnas viską žino geriausiai. Kūnas nemeluoja. Kai esi su savimi, gali būti tik savimi.

Šokdama pamačiau, kad net chaosas turi tvarką. Kad viskas juda kažkokiu nenusakomu ritmu. Atrodo tarpusavyje nesusiję dalykai veikia vienas kitą, papildydo ir pratęsia. Nors kūnai salėje juda absoliučiai nenuspėjamai, kažkokiu būdu niekas neatsitrenkia. Kaip ir gyvenime kažkokiu nepaaiškinamu būdu mes jaučiam vienas kitą.  Mes laikomės atstumo, mes prisileidžiame, mes nusisukame, mes aplenkiame, mes apkabiname, mes paliečiame. Renkamės kaip ir su kuo būti. Kartais bėgame ir mus vejasi, kartais vejamės ir nuo mūsų bėga, o kartais stovime vienas priešais kitą ir niekas niekur nebėga.

Vakar išgirdau labai įdomų pastebėjimą apie savo prancūzišką draugystę: ‘Tau jis patinka, nes tu nori būti tokia kaip jis. Nori elgtis taip laisvai. Nori galėti taip elgtis. Bet tavo įsitikinimai tau neleidžia ir tave tai siutina’. Aš pritariau, bet pasakiau: ‘Aš taip negaliu, nes prisirišu. Neprisirišti tiesiog nežinau kaip’.

Šokis išlaisvima mane nuo prisirišimų. Šokti galiu su daugeliu žmonių, keisti partnerius ir niekam nelikti skolinga. Šokdama galiu būti savim ir keliauti į save. Galiu nejausti pavydo. Galiu juoktis pačiu tikriausiu juoku. Kiekvieną kartą šokis būna kitoks. Kiekvieną kartą vis nauja kelionė. Mano mintys ir jausmai tampa fizine išraiška. Ir viskas yra harmonija. Net ir chaose. 

Svarbiausia šokti. Šok taip, kad neliestum kojom žemės, kad aplink viskas suktųsi. Jei šoksi, gal mums pavyks tau kaip nors padėti. Bet turi šokti. Tol, kol gros muzika. Haruki Murakami, ‘Dansu dansu dansu’ 


Sunday, 9 November 2014

Neprisirišti

Aš dažnai fotografuojuosi norėdama sustabdyti akimirkas, kad vėliau jos primintų tai, kas dingsta negrįžtamai. Dažniausiai laimingos, šviesios, gražios, ryškios... Abejoju ar kas fotografuojasi, kai jiems liūdna ir tamsu. Kas norėtų tai prisiminti? Mano mažos gyvenimo akimirkos. Maži džiaugsmai. Tai viskas, kas aš esu. Visa kita nuolatos keičiasi ir juda. Žmonės išnyksta. Gėlės nuvysta. Lietus praeina. Žvakės sudega. Filmai baigiasi. O aš lieku su naujomis akimirkomis. Vėl ir vėl. Iš naujo. Šviečia saulė. Upėje kyla vanduo. Ant stalo garuoja nuostabiausias Itališkas maistas. Ir norisi be galo be krašto šypsotis. Apkabinti visus. Ir pasakyti, kokie jie svarbūs. Tiksliau svarbiausi, nes kaip tik dabar yra priešais mane. Ir daugiau nieko nėra... O vėliau bus kiti dalykai. Vėl ir vėl. Iš naujo. 

Tuesday, 28 October 2014

Mes galime keisti tik dabartį


Rudeniop radau naują užsiemimą. Pradėjau lankyti filosofijos paskaitas ir kartu su įvairaus plauko studentais diskutuoti opiais klausimais. Kadangi dėstytojas mėgsta palikti mus pačius ieškoti atsakymų, pastaruoju metu ėmiausi kiekvieno sutikto klausinėti, kokia nauda gyventi dabartyje? Juk daug smagiau plaukioti gražiuose prisiminimuose arba svajoti apie ateitį. 
Beje, maža to dar klausausi karts nuo karto ir budistų vienuolio šnekų. Pastarąjį kartą jis kalbėjo apie kalėjimus. Ne tik tuos tikrus pilnus nusikaltėlų, bet ir mūsų vidinius. Visa tai, ko mes nenorime daryti, kur nenorime būti, ko nenorime paleisti yra mūsų kalėjimas. O raktas į laisvę labai paprastas - tiesiog reikia sau pasakyti, kad aš noriu būti ten kur esu. Nes tik dabartyje galime ką nors pakeisti. Kas bebūtų nutikę, tai jau įvyko ir nėra net menkiausios galimybės pataisyti praeities ar vėl ten atsidurti. Tačiau kartais mes užstringame ir mėnesių mėnesius, netgi metų metus gyvename kokiame nors įvykyje, kuris tampa mūsų kalėjimu. 
Ir dar man neseniai buvo pasakyta, kad geri dalykai turi būti matomi. Kuklumas puošia, bet deimantai puošia labiau. Todėl nieko tokio į dienos šviesą traukti gražius dalykus, nieko tokio juos rodyti kitiems ir dalintis. Tai gal reiks taip ir daryti... 

Saturday, 18 October 2014

Kiek sveria tiesa?


... į Tiesą visuomet yra du keliai. Vienas - lygus, patogus, bet ilgas ir vingiuotas. Juo žingsniuojant net viso gyvenimo gali neužtekti. Kitas - status, akmenuotas, pavojingas, kartais - net kvapą gniaužiantis, bet - tiesus. Kas jį pasirenka, tikslą pasieks rizikuodamas, bet - kur kas greičiau. (Jurga Ivanauskaitė). 


Pastaruoju metu vis labiau aiškinausi, kas yra tiesa. Ką ji reiškia man? Kiek melo galiu priimti ir susitaikyti? Bandžiau įtikinėti save, kad gal truputis melo nieko tokio? Gal ne visada tiesa naudinga ar reikalinga? Kartais lengviau jos nematyti, kartais lengviau tikėti tuo, ką paprasčiau priimti. 


Neseniai žiūrėjau TED video 'How to spot a lier'. Ten buvo sakoma, kad melavimas yra dvipusis aktas. Mums meluojama tik todėl, kad sutinkame melu tikėti. Bet kuriuo momentu galime pasakyti 'tai netiesa' ir melas neteks prasmės. Bet kartais tikėti tiesiog patogiau. 


Tiesa neatskiriama nuo atvirumo ir pažeidžiamumo. Iš baimės apsimetinėjame tuo kuo nesame, slepiame tai, kas mūsų nuomone kitiems gali nepatikti, kuriame savo įvaizdžius ir kaukes. 


Neseniai viena tiesa man buvo tiesiog įbrukta brutualiu būdu. Man jos nereikėjo, aš jos nenorėjau ir neprašiau. Tačiau man buvo pasakyta: 'Štai tau tiesa, imk ir daryk su ja ką nori'. Nežinojau ką su ja daryti, negalėjau apsimesti, kad jos nepastebiu, negalėjau suvynioti ir išmesti į šiukšlių dėžę. Buvo per vėlu nuo jos pasislėpti. Teko pripažinti, kad dabar ji mano ir nieko jau čia nebepadarysi. Teko su ja susidraugauti ir netgi padėkoti. 


Nuo to laiko ėmiau vengti bet kokio nesąžiningumo. Jei pagaudavau save norinčią ką nors pagrąžinti ar pakeisti, prisimindavau koks sunkus tiesos svoris, kai ji netikėtai ant tavęs užgriūna. Geriau dozuosiu ją mažais kiekiais užuot kaupus uždengtą melo trupiniais. 


Dažniausiai tiesa mus išgelbėja nuo savęs pačių, nuo mažų dalykų, kurių nenorime pastebėti ir kurie vėliau virsta tokiais dideliais, kad jų jau nebepajudinsi iš vietos. Reikia labai daug drąsos išlikti teisiu prieš save patį ir paleisti viską, kas nekelia tavęs į viršų. Reikia labai daug drąsos daryti tai, kas tau atrodo svarbu, kuo tu tiki. Dar daugiau drąsos reikia susitaikyti su tuo, kas yra tavo viduje, kad tu klysti, kad tau skauda, kad tu netobulas ir keistas. 


Nes visi kiti atrodo žino, kaip reikia gyventi, o tu nežinai. Tarsi kokioj aukštosios matematikos pamokoj, kur dėstytojas rašo formules ant lentos ir visi aplink sėdi viską žinančiais veidais. Tik vėliau paaiškėja, kad niekas nieko nesuprato. Tačiau niekas nepakausė, nes atrodė, kad visiems kitiems viskas aišku. Ir niekas nenorėjo būti tuo vienu nesusipratėliu. Tik tada, kai kažkas išdrįsta ir pakelia ranką, paaiškėja, kad visi kiti lygiai taip pat nesupranta tų formulių ir lygiai taip pat sutrikę ieško atsakymų. 


Dabar vis labiau ir labiau mokausi drąsos, kuri eina kartu su tiesa, kaip ir melas eina kartu su baime. Mokausi klausti. Mokausi prašyti. Mokausi nenusivilti jei man neatsako ar atsakymas man nepatinka. Ir vis labiau jaučiu, koks grynas ir tikras darosi mano gyvenimas. Kokie tikri žmonės aplink. Kaip krenta lukštai net nuo užkietėjusių tobulo įvaizdžio specialistų, kaip krenta lukštai nuo manęs. 


Nes nieko nėra vertingesnio už tai, kas tikra. 



Wednesday, 3 September 2014

Apie pastoviausią laikinumą

Aš ir vėl sėdėjau ant baro kėdės ir žiūrėjau į jį. Beveik po metų. Jis spėjo tapti keistu šešėliu. Visada žinojau, kad jis yra, tačiau niekada nematydavau. Kartais net pamiršdavau. Tačiau kartais kai saulė pašviesdavo kitu kampu, išryškėdavo keisti kontūrai ant sienos.
Žinai, draugystė tęsiasi ilgiau nei meilė, - nusišypsojau.
Geriau pasakyk, kokių nori koldūnų? - atsakė jis, vartydamas keistą meniu, kurio net nepajėgiau suprasti. 
Ir štai tas žmogus, kurio niekada nesitikėjau pamatyti kritusio žemyn, dabar sėdėjo prieš mane ir pasakojo apie tai kaip sugriūna svarbūs dalykai. Žmogus, kuris maniau nežino kaip jausti, pasakojo apie netektį. Žmogus, kuris buvo toks pasitikintis savimi ir užtikrintas, pasakojo apie nevertinimą darbe. Jo plaukai buvo susitaršę, o rankos nervingai drebėjo. Gal dėl to vis norėjo vieną laikyti man ant nugaros, o aš atkakliai ją braukiau šalin.
Jis stengėsi būti juokingas ir ironiškas. Bet aš aiškiai mačiau kaip jam skaudėjo. Ir gal dėl abiejų šių aplinkybių aš vos ne isteriškai visą vakarą juokiausi. O likusį laiką makalavau kokteilio šiaudelį nudelbusi akis žemyn. Tikriausiai dėl to, kad jis nepamatytų to, kas iš tikrųjų man yra. Aš nežinojau, ką reiškia ši keista draugystė. Galbūt mes buvom čia tam, kad pagautumėm vienas kitą krentančius... Nors iš tiesų juk kritom lygiagrečiai ir niekas net nesiruošė gaudyti. Vistiek nenulaikytumėm vienas kito svorio. 
Jis šnekėjo su amerikietišku akcentu, kurį girdėti iš prancūzo man atrodė juokingiausias dalykas pasaulyje.
- Tu visada iš manęs šaipaisi, - pastebėjo jis. 
Niekada nenorėjau su tavim susitikinėti, - kažkodėl atsakiau. 
Žinau, kitaip būtum nusivylusi.
Kodėl?
Todėl, kad nebūčiau tau galėjęs duoti to ko tu ieškojai.
Man atrodo, kad vis dėl to gavau tai ko ieškojau, -  vėl nusišypsojau.

Atsisveikinant jis laikė mane apkabinęs ir pabučiavo į kaktą. 
Eidama pėsčiom namo visą laiką galvojau apie tai, kaip netikėčiausiais momentais gyvenimas suveda du žmones tik dėl to, kad jie yra vienas kito šešėliai. Nėra čia jokio atsitiktinumo ar paslapties. Viskas apibrėžta ir aišku. Ir jaučiau, kad mums abiems viskas bus gerai, net jeigu daugiau ir nepasimatysime. Bet aš juk visą laiką galvoju, kad mes daugiau nebepasimatysime.