Wednesday, 3 September 2014

Apie pastoviausią laikinumą

Aš ir vėl sėdėjau ant baro kėdės ir žiūrėjau į jį. Beveik po metų. Jis spėjo tapti keistu šešėliu. Visada žinojau, kad jis yra, tačiau niekada nematydavau. Kartais net pamiršdavau. Tačiau kartais kai saulė pašviesdavo kitu kampu, išryškėdavo keisti kontūrai ant sienos.
Žinai, draugystė tęsiasi ilgiau nei meilė, - nusišypsojau.
Geriau pasakyk, kokių nori koldūnų? - atsakė jis, vartydamas keistą meniu, kurio net nepajėgiau suprasti. 
Ir štai tas žmogus, kurio niekada nesitikėjau pamatyti kritusio žemyn, dabar sėdėjo prieš mane ir pasakojo apie tai kaip sugriūna svarbūs dalykai. Žmogus, kuris maniau nežino kaip jausti, pasakojo apie netektį. Žmogus, kuris buvo toks pasitikintis savimi ir užtikrintas, pasakojo apie nevertinimą darbe. Jo plaukai buvo susitaršę, o rankos nervingai drebėjo. Gal dėl to vis norėjo vieną laikyti man ant nugaros, o aš atkakliai ją braukiau šalin.
Jis stengėsi būti juokingas ir ironiškas. Bet aš aiškiai mačiau kaip jam skaudėjo. Ir gal dėl abiejų šių aplinkybių aš vos ne isteriškai visą vakarą juokiausi. O likusį laiką makalavau kokteilio šiaudelį nudelbusi akis žemyn. Tikriausiai dėl to, kad jis nepamatytų to, kas iš tikrųjų man yra. Aš nežinojau, ką reiškia ši keista draugystė. Galbūt mes buvom čia tam, kad pagautumėm vienas kitą krentančius... Nors iš tiesų juk kritom lygiagrečiai ir niekas net nesiruošė gaudyti. Vistiek nenulaikytumėm vienas kito svorio. 
Jis šnekėjo su amerikietišku akcentu, kurį girdėti iš prancūzo man atrodė juokingiausias dalykas pasaulyje.
- Tu visada iš manęs šaipaisi, - pastebėjo jis. 
Niekada nenorėjau su tavim susitikinėti, - kažkodėl atsakiau. 
Žinau, kitaip būtum nusivylusi.
Kodėl?
Todėl, kad nebūčiau tau galėjęs duoti to ko tu ieškojai.
Man atrodo, kad vis dėl to gavau tai ko ieškojau, -  vėl nusišypsojau.

Atsisveikinant jis laikė mane apkabinęs ir pabučiavo į kaktą. 
Eidama pėsčiom namo visą laiką galvojau apie tai, kaip netikėčiausiais momentais gyvenimas suveda du žmones tik dėl to, kad jie yra vienas kito šešėliai. Nėra čia jokio atsitiktinumo ar paslapties. Viskas apibrėžta ir aišku. Ir jaučiau, kad mums abiems viskas bus gerai, net jeigu daugiau ir nepasimatysime. Bet aš juk visą laiką galvoju, kad mes daugiau nebepasimatysime.

Monday, 19 May 2014

Prieš saulėlydį

Yra toks posakis 'It's not you, it's me', kuris reiškia, kad mūsų sprendimams ar pasirinkimams kitas žmogus įtakos neturi. Aš galėčiau perfrazuoti jį į kitą pastebėjimą 'It's me, because of you'. Šiandien be galo aiškiai pajutau, kaip mus įtakoja skirtingi žmonės. Su vienais vos susitikus galime kalbėtis apie visą gyvenimą, be jokios įtampos, nejaučiant laiko, nepastebint besikeičiančio peizažo, tik staiga suvokiant, kad jau leidžiasi saulė. Ilgiausias pasivaikščiojimas pasirodo kaip trumpa akimirka, o kalbėtis ir klausytis vis yra apie ką. Visai kaip filmuose Before the Sunrise/Sunset/Midnight. Širdyje lieka kažkoks lengvumo jausmas nepaisant to ar tą žmogų kada dar pamatysi. Tuo tarpu šalia kai kurių žmonių į paviršių tarsi benzino dėmės kyla visos baimės ir nusivylimai. O sėdint Porsche pakeliui namo atrodo tarsi kažkas kėsintųsi pavogti tavo sielą. Norisi nerti pro duris vos tik mašina sustos. Nepaisant gražių žodžių ir įspūdingų gestų. Kokie jie beverčiai palyginus su nuoširdumu. 
Kas įdomiausia, kad mus susitikę žmonės mato tik tai ką nori matyti ir kiekvienas pasiema tai, ko jam labiausiai trūksta. Galbūt dėl mūsų jie taip pat tampa tokiais, kokiais nenori būti. Todėl norėčiau tikėti, jog darau viską kas mano valioje, kad šalia esantiems žmonėms būtų lengva likti savimi. 

Sunday, 4 May 2014

Pasivaikščiojau su foto aparatu

Dabar kai geras oras iš darbo vaikštau pėsčiomis ir visuomet praeinu baržų gyvenvietę su gėlynėliais, sodais ir miniatiūriniais staliukais. Šiuo metu man tai mieliausia ir labiausiai neįtikėtina Londono vietą. Tokia neįtikėtina, kad įkvėpė mane vėl į rankas paimti foto aparatą. Kiek gi galima telefonu fotografuoti? 
Tiesa, darbo dienomis jie užrakina vartus, todėl tenka eiti per aplinkui, bet savaigaliais viskas atvira ir minios turistų žioplinėja beigi fotografuoja. Tuo tarpu valtielėnai sau ramiai sėdinėja deniuose ir gurkšnoja kavutę. 
O šiaip tai šį savaitgalį mūsų mažojoj Venecijoje valtininkų šventė ir visokie baržų paradai numatyti. Linksmas tas gyvenimas ant vandens. 



Thursday, 27 March 2014

Bolonija - gyveni tam, kad valgytum


Jei jau kur važiuoti darbo reikalais, tai tik į tokias vietas kaip Italija. Čia iškart atgyja visa hedonistinė žmogaus prigimtis. Tris dienas iš eilės valgiau, valgiau, valgiau ir beveik nemiegojau. Deja oras nebuvo pats puikiausias, bet miestas labai gražus, senas, apraizgytas mažų gatvelių, vedančių į skveriukus ir parduotuvėles. Nors mes daugiausia laiko praleidome šiltuose restoranuose, ragaudami viską iš eilės. Rubuiliai padavėjai barstė parmezaną ir nešė triufelius. Per vieną vakarienę sudorojau tris skirtingus makaronų patiekalus, o per kitą - tris Tiramisų. O kiek visokių naujų kulinarinių atradimų... Tortellini en brodo, kepti cukinijų žiedai, šparagai kiaušinių padaže, Tortelloni su riccota... Beje sužinojau skirtumą tarp tortellini ir tortelloni, bei macchiato ir latte macchiato. Taigi jaučiuosi labai apsišvietusi. 
Va tokiais momentais ir suprantu, kad esu gyvenime ten kur noriu būti, darau tai ką noriu daryti su žmonėm, kurie gali prajuokinti iki ašarų. Precious!

Monday, 24 February 2014

Saulėlydžiai

Nors ir nemažai kritikos iš manęs susilaukė Ao Nang Bay, bet neneigsiu - saulėlydžiai čia gniaužiantys kvapą. 

Saturday, 22 February 2014

Atvirukų maršrutais pagal laisvą grafiką

Geriausias ir protingiausias dalykas, kurį sugalvojome padaryti Krabi, tai pasisamdyti valtį visai dienai. Pamačiusi žmonių kiekius visur, kur bestatytum koją, supratau kad vienintelė vieta nuo jų išsisukti tebus mūsų maža transporto priemonė ant vandens. Plauki kur nori, kada nori, sustoji, kur pageidauji. Tikrai verta sumokėti daugiau, kad nesigrūsti sausakimšam laive nusipirkus ekskursiją. Man jau Londono metro užtenka, kad ir per atostogas dar su tuo taikstyčiausi. Be to jei didesnė žmonių grupė, tai gaunasi vos ne tokia pati kaina. Mes žinoma už tą valtį permokėjome (ir vėl! Nieko čia naujo). Pirkome iš vienos agentūros, kuri nepasikuklino pasiimti sau nemenką procentą. Tačiau po ilgų derybų visgi pasiekėm priimtiną kainą. Manau geriausia eiti tiesiai į prieplauką ir pasiklausinėti pačių valtininkų už kiek jie galėtų paplukdyti arba net ir oficialim valčių kioskelyje tikriausiai galima užsisakyti visai dienai. Kaina turėtų būti apie 2000 batų (40 GBP), o gal ir dar mažiau. Bent jau tiek tikėjosi gauti mūsų berniukas-valteliukas, tačiau sekė ilgas aiškinimasis, kad mes jau dalį sumokėjom agentūrai ir kam kokia dalis priklauso. Galiausiai jis kažkam pasiskambinęs nusiramino ir išleido mus į krantą. Kaina priklauso nuo to, kur nori plaukti, jei kur toliau iki kokios Koh Phi Phi žinoma atsieis brangiau. 
Mes apiplaukėme populiarių artimesnių salų maršrutą, apie kurį daug neturiu pasakyti. Jis skirtas atvirukinėm nuotraukom įamžinti, pasimėgauti baltu smėliuku, žydru vandeniuku ir kaitria saulyte, kaip kad visi atostogautojai ir daro. 

Tub and Mor Islands - Tarp šių salelių atoslūgio metu atsiveria takas. Juo mes kaip tik ir nusigavome į kitą pusę. Kol pliažinomės vanduo spėjo užkilti ir vienintelis mokantis plaukti žmogus (t.y. aš) turėjo kapanotis atgal ir susirasti valtininką, idant jis priplauktų ir susirinktų nemokantį plaukti žmogų su daiktais. Tiesa, kadangi nevalgėme pusryčių labai nudžiugom saloje pamatę bakūžę-kavinę ir tikėjomės bent jau kokį vaisių kokteilį gauti. Deja buvo pasakyta, kad nėra elektros, taigi galim šiaip nusipirkti arba mangą, arba bananą (tai buvo viskas, ką jie turėjo valgomo). Sunku apsispręsti kai toks didelis pasirinkimas… Nusipirkau bananą. 

Chicken Island - Iš šono ji žinoma primena vištą. Joje neišlipom, tik sustojom šone pasnorklinti. Mano dideliam džiaugsmui krūva valčių, sustojusių populiarioj snorklinimo vietelėj po kokių 10 minučių pasikėlė inkarus ir išplaukė į sekantį tašką, palikdami visas žuvis ir koralus man vienai. Na gerai, gal dar keletui kitų žmogelių besiniurkdančių tolėliau. Turiu paprėžti, kad su nelabai sveika koja sugebėjau išsiropšti ir vėl įsirioglinti į valtį, beigi dar pasiplaukioti kurį laiką, kas žiūrint iš dabartinio taško man atrodo neįtikėtinas dalykas. 


Poda Island - Žymi baltu smėliu, smaragdiniu vandeniu ir žinoma iš jo kyšančia uola, kurią tikriausiai matėte daugybėje Tailando kelionių brošiūrų. Spėkit, ko jose nesimato? Ogi šiukšlių ir daugybės poilsiautojų. Pagal agentūrų grafiką visi čia suplaukia pietauti. Pakrantėje buvo tiek priparkuota valčių, kad priminė kokią jūros šventę ne kitaip. Visi šlamštė, ką spėjo nugriebti ir šiukšlino aplink nesikuklindami, nes nebuvo šiukšlių dėžių! Tikriausiai tam, kad būtų sukurtos darbo vietos tas šiukšles surinkti. Laimei kiek vėliau žmonių praretėjo (nes turai išgabeno juos į sekantį tašką), tai buvo galima sau gražiai pasifotografuoti. Taigi dabar ir aš turiu tikrų atvirukinių nuotraukų, kurias galiu su pasididžiavimu visiems rodyti. Beigi prisiminimų apie pustuščio pliažo grožį.

Phra Nang Cave (Railay) - Paplūdimys kitoj Railay pusiasalio pusėj, kur visi atsidangina pasižiūrėti must-see olos. Krūva keistų vyriškų organų skulptūrų beje turėjo didelę reikšmė senovės žvejams, kurie atnešdavo aukas mitinei olos princesei tikėdamiesi būti apsaugoti nuo pavojaus ir susilaukti sėkmės. Beje, Bankoke taip pat galima rasti šventyklą su panašiom skulptūrom, jei norėtųsi pamatyti daugiau. Man asmeniškai užteko ir šitų. Labai keista vieta turiu pasakyti, bet paplūdimys gražus. 

Sunday, 16 February 2014

Kita Tailando pusė - Railay Beach ir naktiniai pasiplaukiojimai

Visi mes gyvenime padarome klaidų. Vienos jų skaudesnės nei kitos, o kai kurios tiesiog kvailos ir tiek. Iš pradžių mūsų planas buvo vykti į Tailando Šiaurę Chiang Mai. Tačiau dėl paskutinės minutės planavimo bilietai iš Koh Samui ar Surat Thani kainavo apie penkis tūkstančius batų (100 GBP). Už tai autobusas iki Krabi tik penki šimtai (10 GBP). Be to mano koja taip pat pakoregavo planus, todėl paplūdimys atrodė geresnis variantas nei klaidžiojimas džiunglėse ir šventyklų lankymas. Iš tiesų tai galvoju, kad galbūt tas kojos nikstelėjimas buvo ženklas pasilikti Koh Phangan ar bent jau nuvažiuoti į Koh Samui, kur yra ligoninė. Tačiau argi mes klausysim kažkokių ženklų iš aukščiau? Nutarėm baladodis į Krabį ir aplankyti visų išgirtą Railay beach. Tai buvo pirma didelė klaida. Antra klaida buvo net nepasižiūrėti jokios vietos nakvynei prieš ten vykstant. Pustuštėse Koh Tao ir Koh Phangan salose vis stebėjomės negi čia hig season, kur visi žmonės? Atvykę į Krabi supratome - štai kur jie!! Daugiau nei telpa, daugiau nei įmanoma įsivaizduoti ar akys gali aprėpti. Kas reiškė trigubai užkeltas kainas, prigrūstus paplūdimius ir nakvynės vietų trūkumą. Visą dieną snausdamos valtyje ir autobuse sapnavome gražias uolas ir žydrą jūrą. Tačiau pasiekus Ao Nang bay (iš kurio valtys plaukia į Railay) norėjosi ne verkti, o raudoti. Niekaip negalėjau suprasti kur mes atsidūrėm. Gariūnų/Palangos hibridas pilnas rusų ir kiniečių, blykčiojančios ryškios šviesos, be perstojo zujantys tuktukai, kraupūs masažo salonai ir dar baisesni restoranai. Nejaugi žmonės savo noru renkasi taip atostogauti??? Aš tikrai kažko nesuprantu. Bet buvo jau per vėlu, nebegalėjome teleportuotis atgal. Nutarėm laikytis plano, plaukti naktine valtimi į Railay ir ieškoti nakvynės, o jis visai mūsų nelaukė išskėstomis rankomis. Nakvynės tiesiog nebuvo. Apėjome visus iki vieno viešbučius kiek galėjome rasti. Nepabandėme tik ant uolos užsikabaroti, kur anot žemėlapio turėjo būti keli bungalai. Booking.com mažiausiai dešimties kilometrų spinduliu rodė no availability. Ir mes niekaip negalėjom suvokti kaip taip gali būti, kad nėra net vieno vienintelio kambario, net pačiame paprasčiausiame nameliūkštyje. Paslaptis paaiškėjo ne už ilgo. Pasirodo apart to, kad ir šiaip atostogavome high season metu, dar prisidėjo ir Kiniečių nauji metai, kas reiškė pusės Azijos šalių piliečių (Malaizijos, Taiwano, Kinijos ir t.t.) antplūdį. Ir visi jie norėjo atostogauti aplink Krabi. Kita dalis spėju susgrūdo Phukete. Tuo tarpu Koh Tao ir Koh Phangan daugiausia ilsėjosi jauni žmonės iš Europos ar Australijos. Ypač daug Prancūzų. Kas be ko ir Rusų, bet kur jų nėra? Krabi žinoma taip pat buvo su kaupu.  
Gerokai pasiblaškę pirmyn ir atgal, beigi neapsikentę panašių atsakymų: 'Sorry, we are full, but..Have you tried East? Have you tried West? Have you tried Diamond resort? Have you been in the next bay?' mes jau norėjom šaukti: 'Taip išbandėm F...ing everything, gal išskyrus next bay. Todėl nutarėm pavalgyti vakarienę ir plaukti atgal iškur atplaukusios, nes kita alternatyva buvo tik nakvoti paplūdimyje. Žinoma laukė daugiau blogų naujienų. Jei į Railay sumokėjom po šimtą batų (2 GBP), mat buvo daug plaukiančių žmonių, atgalinė kelionė atsiejo devyni šimtai (beveik 20 GBP). Jeigu atvirai man labiau patiko tas antrasis naktinis pasiplaukiojimas tuščia valtim tarp uolų, danguje šviečiant žvaigždėm. Bet nepigus malonumas ir ne tokiom aplinkybėm. 
Vis dėlto nėra visiško blogio, kuris nors kiek neišeitų į gerą. Šiuo atveju tai buvo Dia, kuri mus ir išgelbėjo. Jos mažas viešbutis in the middle of nowhere turėjo vieną vienintelį kambarį tai vienai nakčiai. Gerokai pasiderėję su tuktuku priprašėm, kad jis mus nuvežtų į tą vešbutėlį apsuptą palmių ir netgi (oh my!) su baseinu. Aišku vairuotojas neturėjo nei mažiausio supratimo kur tai yra. Pasitaręs su kokias penkiais kolegom galiausiai nutarė, kad maždaug įsivaizduoja ir šiaip netaip nugabeno mus į mūsų lovas. Dia ir jos viešbutis šią Tailando pusę nors kiek reabilituoja, nes kitaip nedaug gero as aš turėčiau apie šitą atostogų dalį pasakyti. Kitą dieną ji pervežė mus į naujus namus - Rainbow hotel, kuris buvo dar toliau ir dar labiau in the middle of nowhere. Už tai pigiausias kokį tik turėjom Tailande. Kaip už 600 batų (12 GBP) Hig season metu sakyčau netgi prabanga - švari patalynė, karštas dušas, kondicionierius, geriamo vandens buteliukai kambaryje. Tikra value for money ne kitaip, jei neskaičiuotume kiek išleidom taksi, kad nusigaut iki paplūdimio. Nuvežus mus į Vaivorykštinį viešbutį, Dia mūsų palaukė ir nugabeno Ao Nang Bay, kurio jau spėjom pasiilgti nuo vakar (not!!!). Ir žinoma vėl plaukėme į Railay. Kol važiavom daugiau pabendravome. Ji turi trijų metų dukrytę, o jo vyras armijos pilotas šiuo metu treniruojasi skraidyti Bankoke. Visi jos šeimos nariai turi kokį nors biznį, kas vaistinę, kas restoraną, o va ji viešbutį su devyniais kambariais, kurį atidarė vos prieš metus ir ketina jį plėsti iki dvidešimt penkių. Iš jos veido visą laiką nedingo šypsena, o aš iki šiol aš noriu šypsotis ją prisimus. 
Gerai jau gerai, sutikom ir kitų malonių žmonių. Vieni tokių buvo miela Amerikiečių pora iš Kalifornijos, kuri plaukė kartu su mumis valtim ir taip pat nesėkmingai ieškojo nakvynės vietos. Kadangi visi matė mano subintuotą koją, bent jau nereikėjo tampyti lagamino. Vis kas nors pasisiūlydavo padėti. Atoslūgio meto teko nemažai bristi iki kranto, taigi nežiau kaip būčiau susitvarkius su savo lagaminu. Mano draugė vis stebėjosi kaip aš išvis įsiropščiu į tą valtį. Aš manau, kad turiu kažkokį keistą sugebėjimą ignoruoti blogus dalykus. Taigi visai nekreipiau dėmesio į mano kasdien vis labiau tinstančią ir mėlynuojančią koją. Kol galėjau paeiti, džaugiausi atostogom. 
Taigi jei kas ir buvo gero iš nusitrenkimo į šitą pragaro kurotą žemėje, tai pakeliui sutikti žmonės. 
Turiu pridėti, jog žinoma tai visai ne Railay kaltė. Palyginus su Ao Nang Bay, jis tikras ramybės užutėkis, nors ir perpildytas bet vistiek jaukus. Labai būčiau norėjus jame apsistoti ir manau būčiau labai džiaugusis tiek reggie stiliaus barais, tiek uolomis, tiek įlankėlėmis tarp jų, tiek saulėlydžiais... Bet aplinkybės ir mūsų išankstinis neplanavima lėmė kitaip. Deja galėjome čia praleisti tik vieną dieną ir vis jautėme, kad spaudžia laikas ir kad reikia nepražiopsoti valties atgal. 
Na ką padarysi, gal kada nors kitą kartą (jei jis bus)...